BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Spalio 4 d.

Pabudau po pietų. Pažiūrėjusi į veidrodį vos nenualpau, atrodau kaip po geros savaitės baliaus. Akys užtinusios, lūpa sukandžiota .  Nuėjau po dušu, persirengiau ir nuėjau pavalgyt. Virtuvėj dar paplepėjau su Tomu ir Kristina.  Apsiaviau batus, užsivilkau savo megztuką ir išėjau iki parduotuvės. Nutariau eiti viena.  Šiandien bus mano vienatvės diena.

Įėjusi į parduotuvę sustojau bandelių skyriuje. Apsižvalgiau ir pamačiau Martyną einantį link manęs. Labai norėjau išvengti šito susidūrimo , tai skuodžiau iš bandelių skyriaus kaip pelė pamačiusi katiną. Greitu žingsniu ėjau kuo toliau nuo Martyno.

Į kažką atsitrenkusi , net nespėjau pakelt galvos kaip išgirdau.

- Tu manęs vengi ?- pakėlęs mano veidą jis  pažvelgė ir grubiai pasakė .- O jūs su Matu vakar gerai pasilinksminote.

Ironija. Mes su Martynu susidūrėme Busimų mamyčių skyriuje.

Nežinau ką jam atsakyti, tai nieko ir nesakiau . Atsukau į jį nugarą ir jau ruošiausi eiti , bet jis pagriebė man už riešo .

-  Atsakyk. Tik į vieną klausimą . Ar tu mane mylėjai ? Na gali ir neatsakyti, nes manau atsakymą jau žinau pats. Jeigu būtum mane mylėjusi, tu nesiglamžytum  prieš mane su kitu vaikinu kaip paskutinė…

Vėl .. Tas jausmas kad aš k*lė. Pajutau kaip akyse kaupiasi ašaros.

-  Taip, aš kalė. Tą norėjai išgirsti? O dabar paleisk,- išplėšiau savo ranką iš jo delno. Ir stengiausi neatsisukti į jį. Nes tikros kalės neverkia ,o aš verkiau .  Bėgdama iš parduotuvės atsitrenkiau į kelis žmones. sustojau tik prie didelio beržo ir šalia esančio suoliuko. Verkiau..  Tik nežinau tiksliai dėl ko, nors dėl visko esu kalta aš.

- Manai, kad jei verksi pasidarys geriau? - pasakė Martynas .

Gal jis koks SuperMan’as . Nervina jo talentas išdygti iš kur nors, kai jo mažiausiai reikia .

- Rimts? Tu mane seki? - atsistojau ir norėjau bėgti . Bet vos žengusi kelis žingsnius suklupau ant kelių.

Martynas tiesė rankas mane pakelti, bet aš tik pasitraukiau.

- Nereikia man tavo pagalbos. Geriau jau visą dieną sėdėsiu čia, negu leisiu kad tu mane paliestum.

- Nenoriu žiūrėt kaip tu čia miršti vidurį  baltos dienos,- jis paėmė mane į rankas.

- Paleisk, klyksiu, rėksiu , ir jei reikės paduosiu į teismą ir pasakysiu kad išprievartaut norėjai,- pasakiau aš. Nuskambėjo juokingai, net pati vos susitvardžiau nenusijuokusi.

- Gerai, gerai,- nuleido jis mane ant  žemės ir norėjo kažką sakyti, bet aš jam atsukau nugarą.

Kartais aš toks mažas, kaprizingas vaikas.

- Atę. Ir prašau manęs daugiau neliesti,- perbraukiau ranka per plaukus ir patraukiau namo .

-Iki, kaprizingoji princesę,- pasakė jis ir nusijuokė . Nusijuokė, bet ne taip kaip anksčiau. Dabar jo juokas buvo šaltas, kaip ledukas mano coca colos skardinėje.

Nieko nebe atsakiau, tiesiog nuėjau namo . Grįžus namo prisėdau prie kompiuterio.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą